Laiškai Lietuvai

2016 birzelis INgrida vaiku nuotrauka 22016 birzelis Ingrida vaiku nuotraukaIngrida Viluckytė

Apie laiškus galima kalbėti įvairiai: galima juos išnarplioti ir apibūdinti kaip epochas atspindintį šaltinį, atskeidžiantį moralines ir etnines nuostatas, funkcionuojantį kaip kultūrinės ir socialinės komunikacijos forma, kalbėti apie juos galima ir kitaip – paminint tik jausminę gamą arba atpasakojant turinį, jį siejant su savo patirtimi, o dažniausiai apie laiškus visai nekalbama. Jie per plačiai atlapoja duris į žmogaus vidų ir pasimato tada šviesa, neleidžianti įžiūrėti, ar kas po ja paslėpta.

Laiškas – savotiška laiko šaldymo kamera, sukurianti stebuklingą vakuuma, kuriame minimi žmonės tampa personažais, gyvenančiais gyvenimą, nepriklausantį nuo skaitytojo ir vis atgyjantys kiekvieno prisilietimo metu, o neprisieliečiant ir neskaitant vis tiek toliau veikaintys tame pačiame sustingdytame ir įrėmintame siužete.

2016 m balandį Kauno rajono Kačerginės mokyklos direktorė Sonata Alijošienė išsiuntė elektroninį laišką Melburno „Baltijos“ mokyklos direktorei Audrai Mockaitis su kvietimu bendradarbiauti, rasti būdą, kaip dviejų kontingentų, tų pačių šaknų vaikus supažindinti ir suartinti. Kiti laikai, kitokios susisiekimo priemonės iššaukė kitokią bendravimo mediją – video laiškus, o su jais ir projektą, pavadintą „Lietuvos vaikai“.

Nepaisant to, jog nebe raiteliai gabena laiškus ir kelionė nuo taško A – Australija iki taško B – Lietuva užtrunka tik 10 kalendorinių dienų, paklysti popieriniam laiškui daug lengviau nei skaitmeniniam, o juo labiau ir mokinukai dar tik susipažystą su raidėmis, tad kalbą paversti kūnu nutarta pasitelkus modernias priemones, galinčias užfiksuoti momentą, įrašyti vaizdą bei garsą.

Pirmuoju video laišku buvo siekiama prisistatyti: aiškiai ištarti savo vardą, pasakyti amžių bei pomegį. Šis komukacijos procesas sėkmingai įvyko! Abiejų šalių vaikams iškilo klausimų: vieni nenustojo žavėtis, kaip galima būti taip toli nuo Lietuvos ir vis tiek gebėti kalbėti lietuviškai, kaip, apskritai, galima gyventi tokioje egzotiškoje vietoje, kiti – stebėjosi, kodėl vaikai suoluose sėdi po vieną ir kokia keista ta vieta, pavadinta valgykla. Pirmasis laiškas išjudino tarpkultūrines sąsajas, todėl antruoju nuspręsta pasidalinti kraštovaizdžiais ir leisti patiems vaikams užduoti jiems rūpimus klausimus.

Melburno „Baltijos“ berželių klasei priklausantys vaikai pristatė Australijos žemyną, o priklausantys klevų klasei – pasakojo apie susidūrimus su Australijos gyvūnais, nupasakojo kaip jie atrodo, kuo minta, dalinosi asmeninėmis nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Vaikų klausimai rimti: „Ar nebaisu, kad Lietuvoje bus karas?“

Paradoksalu, jog naujasis bendravimo būdas greičiau pasiekia Lietuvos žemes nei ranka rašytas laiškas, tačiau ilgai trunka, kol atkeliauja atsakymas. Ryšys mezgamas labai palengva, bet juk nėra kur skubėti, o vieną dieną šie video laiškai įžebs poreikį sukurti virtualią laiškų biblioteką, kurios skaitytojai – žiūrėtojai po daug daug daug metų svarstys, kaip kalbėti apie šiuos laiškus.

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s